Jei mokame atsispirti savo aistroms, tai paprastai ne todėl, kad esame stiprūs, o todėl, kad tos aistros silpnos. — [F. de Larošfuko]

Paryžius. 1968-ųjų pavasaris. Gatvėse siautėja studentų maištas. Tačiau šio filmo siužetas vystosi už uždarų durų, kai prancūzų kalbos studijuoti atvykusį jaunąjį amerikietį Mathew  į savo paslaptingą gyvenimą įvilioja dvyniai Izabelė ir Teo. Bernardo Bertolucci „Svajotojai“ – bene asmeniškiausias, nostalgiškiausias ir skandalingiausias režisieriaus darbas.

Svetimas svetimame mieste – toks apibūdinimas nebetinka dėl kino pamišusiam Mathew (akt. Michael Pitt) nuo tos akimirkos, kai protesto akcijos metu užkalbinta prie vartų prisirakinusi prancūzaitė raudona berete ir žavusis jos broliukas pakviečia pasisvečiuoti. Paryžiaus gatvių siautulys persikelia į privačią trijų erdvę – kinomanai dvyniai Izabelė ( akt. Eva Green) ir Teo ( akt. Louis Garrel) , anksčiau leidę laiką žiūrėdami senus filmus, su naujuoju draugu leidžiasi į savęs pažinimo kelionę, neperžengdami fantastiško Paryžiaus buto sienų. Trijulė išmėgina vienas kitą žinių reikalaujančiais žaidimais, išradingumo nestokojančias klasikinių filmų pamėgdžiojimais, bei tradicinio suvokimo ribas peržengiančiais santykiais.

Venecijos, San Sebastiano, Londono, Honkongo kino festivaliuose filmas sutiktas nevienareikšmiškai. Dėl juostos atvirumo  Amerikoje įvestas N-17 cenzas, tačiau dauguma kritikų „Svajotojus“ laiko vienu stipriausių režisieriaus filmų. Peteris Traversas  „Rolling Stones“ rašė – „Bertolucci provokuoja žiūrovus užuot raminęs juos. Dieve, kaip mums jo dabar reikia.“  Prieštaringai vertinamame Bernardo Bertolucci filme kritikai įžvelgė ir autobiografinių elementų, pašiepdami senstelėjusio vyriškio nostalgiją jaunystės eksperimentavimo dienoms. Taip, tiesa, kad septintajame desimtetyje režisieriaus gyvenimo ašį sudarė kinas, seksas ir idealizmas. Tai atspindi ir „Svajotojų“  veikėjai, pamišę dėl Jimi Hendrixo ir Janis Joplin dainų, Susan Sontag ir Mao tekstų, Jean-Luco Godardo filmų.  B.Bertolucci šią erą prisimena su nostalgija: „žmonės kalbės, kad 68-ieji buvo nesėkmė. Tai labai neteisinga. 68-ieji buvo ypatingai svarbi revoliucija, ne politine prasme, bet tuo, kad visiškai pakeitė žmonių santykius“.

Filmas netgi išvadintas režisieriaus kurto „Paskutinis tango Paryžiuje“ (1972) parodija, bet, pasak B.Bertolucci, jis visiškai kitoks. „Dėl itin destruktyvių charakterių “Paskutiniame tango“ geismas tamsus, sunkus ir tragiškas, tuo tarpu „Svajotojuose“ seksą matau lengvą, džiugų“. Jaunųjų svajotojų idealizmas ir desperatiškas polinkis į meną nėra atsitiktinis – jauni, seksualiai nesubrendę veikėjai simbolizuoja norą atsiriboti nuo tikrovės, niekada neužaugti, šlovinti praeitį užuot žiūrėjus į ateitį.

Nors filmo pabaigoje gatvių revoliucija visgi įsiveržia į jaunuolių nuotykį, tai juosta ne apie aistrą priešintis sistemai, bet greičiau apie aistrą menui, aistrą pažinimui ir tos aistros pasekmes. Kaip teigė Mathew dar filmo pradžioje, „tai buvo mūsų asmeninė kultūrinė revoliucija“, ne politinė. Pasak B.Bertolucci, tai skiria filmą apie 1968-uosius nuo pačių 1968-ųjų filmų: „68-ieji buvo metas, kai visi filmų kūrėjai kiną laikė revoliucijos patranka. Aš tuo netikėjau“.

Gilberto Adairo knygos „Holy Innocents“ motyvais sukurti „Svajotojai“ ne tik šiandienos jaunimo ikonomis pavertė iki tol menkai žinomą aktorių trijulę, bet ir kuria įtraukiantį, žavintį, „ tobulą balansą tarp rožinės fantazijos ir baugiai tamsios suaugusiųjų realybės“ (Premiere - Premiere Staff).