Dabar jau galima drąsiai sakyti, kad filmas „Anarcija Žirmūnuose“ yra pilnai baigtas, ir nuo rugsėjo 9 dienos jį galės išvysti ir kiekvienas lietuviško kino gerbėjas. Jau visai greitai bus galima patiems pamatyti, už ką jaunasis režisierius ir scenaristas gavo garbingą Kanų kino festivalio „Media jaunojo talento“ apdovanojimą. Kol iki premjeros liko tik kelios dienos, kalbiname patį režisierių S. Drungą.

Kiek laiko filmavote „Anarciją Žirmūnuose“?

Filmavome maždaug 24 dienas. Filmuoti baigėme 2008 metų rugpjūčio viduryje.

Ar kurdamas filmą vadovavaisi kokiomis nors iš anksto suformuluotomis taisyklėmis, ar turėjai tabu?

Tabu vienintelis – aš nesu filmuoto, simuliacinio sekso kine fanas. „Anarchijoje Žirmūnuose“ yra sekso scena, bet ją dariau kiek įmanoma sintetinę. Merginos iš pradžių bijojo, tačiau vėliau pamačiusios nustebo, kodėl tiek mažai.

Kokią sąsają turi pagrindiniai filmo motyvai su režisieriaus asmenine patirtimi?

Aš esu iš Žirmūnų. Gimiau Antakalnyje, tačiau daugelis vilniečių yra gimę Antakalnyje. Iki šiol gyvenu Žirmūnuose. Anarchija ... Nuo maždaug 17 metų pradėjau grot punk grupėse, ir su visa ta subkultūra bendravau, tiek to ir likę. Nors pačiam filme anarchija traktuojama daugiau kaip chaosas. Ne tikslus vertimas, kuris reiškia anarchiją, kažkokią bendruomenę neturinčią valdžios. Čia toks chaosas.

Ar dėl kokių nors priežasčių teko ko nors atsisakyti?

Pirminė scenarijaus versija, gavusi prizą, buvo 150 puslapių, iš kurių vėliau liko tik 90. Teko atsisakyti kelių siužetinių linijų, personažų. Visa tai dėl finansavimo. Ir vėliau, befilmuojant, atsirasdavo panašių dalykų. Pavyzdžiui: scena parašyta, kadruotė su operatorium suplanuota, tačiau nuvažiavus į aikštelę paaiškėja, kad erdvė dvigubai mažesnė nei repetavom. Jeigu taip filmuotume, būtų labai nuobodi scena - visi sugrūsti, negalės judėti ir statiškai stovės. Tada tenka sėsti ir per 10-15 minučių perrašinėti sceną, kol merginos grimuojasi...

Ar filme daug tokios improvizacijos, atotrūkio nuo pirminio scenarijaus?

Būna. Iš to kinas ir susidaro. Kaip kadaise sakė Nicholas Ray, kad jei yra baigtinis scenarijus, pilnai parašytas, tai kam tada jį filmuoti? Tai jau užbaigtas meno kūrinys. Scenarijus turi būti kaip atspirties taškas dirbant. Nesakau, kad reikia visą laiką improvizuoti, ar perdirbti kažką, tačiau turi atrasti ir naujus dalykus.

Filmo premjera buvo daug kartų atidėliota. Ar galutinis filmo variantas galiausiai yra tobulas?

Toks, kokio aš ir norėjau. Buvo problemos su montažu. Man buvo sakoma, kad „taip nesimontuoja, taip nesidaro“. Aš nesuprantu tokių dalykų - jeigu tu nori, tai padarysi viską.

Ar kurdamas filmą galvoji apie galutinį žiūrovą, kuriam bus skirtas filmas?

Būtinai, nes jei pasidarysi filmą sau, pats sandėliuke ir rodysi. Pats plakatas - grafinis, pieštas jauno žmogaus. Pagrindinė auditorija  - 16–25 metų jaunimas. Mūsų sąlygomis lietuviškas kinas yra egzotika, todėl dalis ateina tiesiog pažiūrėti lietuviško kino. „Anarchijoje" yra trys pagrindiniai personažai: dvi merginos ir jų teta. Kaip sakė mano scenarijaus redaktorius, tai idealus modelis kaip pritraukti dvi grupes žiūrovų – vyresnę kartą ir jaunimą.

Ankstesniuose interviu minėjai, kad jeigu nerasi tinkamų aktorių, filmo nebus.

Pagrindinė aktorė yra Severija Janusauskaitė, kuri vaidina Sandrą. Buvau užsirašęs, ko man reikia, tačiau net neabejojau, kad atrankoje man pasiūlys ką nors kito, ir aš turėsiu taikytis. Eidamas į agentūrą žinojau, kad yra tokia Severija, buvau ją matęs atsitiktinai, kai Kristina Buožytė darė „Kolekcionierės“ bandymus su aktoriais. Iš karto atėjau, sakydamas, kad noriu tos merginos. Scenarijų daviau perskaityti tik vėliau.

Taip pat galėjau atsisakyti aktoriaus dėl tokių dalykų: man jis tinka, bet filme reikės nusirengti; nusirengti reikės sekso scenoje; sekso scena bus seksuali, su mergina. Jokių problemų neatsirado. Jei būtų atsisakiusi, tada iš karto tektų skirtis, nes vėliau, vykstant įtemptiems filmavims, kaip pas mus, jei kas nors atsisakytų ką daryti, tuomet viskas sugriūtų. Todėl geriau susitari iš karto, ir aktorės turi manimi pasitikėti.

Martynas Nedzinskas suvaidino Aleksą. Jo ieškojau labai ilgai. Su Alekso personažu užtrukome ilgiausiai - beveik mėnesį. Vykstant pasiruošimui turėjau viską, išskyrus šį aktorių. Agentūra siūlė gražių vaikinų, metroseksualų, net linkusių į homoseksualumą. Man tokie netiko. Paprašiau man surasti James Dean. Jie tokio nežinojo. Nuėjau namo, paėmiau visus filmus su James Dean, atnešiau jiems. Per porą dienų pažiūrėjo, ir tada iškart davė man Martyną.

Panašiai ir renkant kūrybinę grupę. Visiems buvo siūlomi maži pinigai, bet šalia duodamas scenarijus. Visi eidavo namo, perskaitydavo ir paskambindavo. Praktiškai visi sutiko. Aš - visai nežinomas žmogus. Visa komanda: operatorius, apšvietėjai, rekvizito dailininkas, kostiumininkas - jie visi susitikdavo - ar kartu dirbo kino studijoje, ar reklamose. Ir ateina nežinomas vaikinas, kuris jiems vadovaus. Šiokia tokia įtampa buvo, tačiau viskas tvarkoje.

„Anarcija Žirmūnuose“ – kino teatre PASAKA nuo rugsėjo 10 d.

Kalbėjosi Maris ir Indrė