Naujausią filmą pristatęs Ignas Jonynas: „Geras scenarijus – visas filmo kraujas“

Paskelbta: 2019-09-30 | Autorius: Kino Pasaka
Kino teatras „Pasaka“ ir prancūziška kava L‘OR tęsia pokalbių ciklą „Kava ir kinas“. Trečiojoje laidoje žurnalistas ir režisierius Karolis Kaupinis kalbina kino kūrėją Igną Jonyną, kurio naujausias filmas „Nematoma“ pradėjo kelionę po kino teatrus. Laidoje išgirsite ne tik juostos „Nematoma“ užkulisius, tačiau I. Jonynas užsimins ir apie būsimąjį projektą bei meilę teatrui.

„Prieš trylika metų, 2006-aisiais, septyni pradedantys lietuvių režisieriai, paskelbė aršų manifestą, kuriame teigė, kad šių dienų lietuviškas kinas – pasenę raiškos priemonės, naujų idėjų trūkumas, banalumas, demagogija ir pasižadėjo sukurti dešimt filmų, kurie ištrauks lietuvišką kiną iš stagnacijos. Pažadas liko netesėtas. Tai galbūt buvo susiję ir su ekonomine krize, bet dešimt filmų nepasirodė. Užtat pasirodė dešimt reklamų, sukurtų tų pačių režisierių. Kino kritikai tada gailėjosi, kad reklama ir komercija prarijo daug žadėjusius menininkus, – kalbėjo laidos vedėjas K. Kaupinis, – Tačiau tuomet atsirado režisierius, kuris savo pirmu ilgu metru paneigė nuomonę, kad reklamų režisierius – niekam tikęs kino kūrėjas. Tai buvo Ignas Jonynas. „Lošėjas“ įtraukė, konfrontavo, buvo aktualus, pildė principus, kurių siekė to pačio manifeto autoriai. Šiandien kino ekranuose naujas Igno Jonyno filmas „Nematoma“ ir ta proga – pokalbis su režisieriumi.“

Tarp „Lošėjo“ ir „Nematomos“ buvo šešerių metų tarpas, per kurį įvyko daug dalykų. Kas nutiko?

 

Visų pirma, kai padarai filmą, kuris atneša tam tikrą satisfakciją, tikiesi, kad antras filmas bus paprastesnis ir lengviau darysis. Pirmąjį filmą labai ilgai rašėme su Kristupu Saboliumi, nes tai buvo pirmas mūsų darbas. Mums reikėjo praeiti mokymus, kūrybinis laikotarpis buvo gana ilgas. Visą laiką kovojome su pinigų ieškojimu. Po „Lošėjo“ sėkmės kino teatruose, maniau, kad bus paprasčiau ir ištiestos rankos problemos nebus, bet ji buvo dar didesnė. Nežinau kodėl, bet jautėsi pasipriešinimas ir nenoras tą filmą finansuoti.

Pasipriešinimas iš valstybės institucijų?

Iš tų žmonių, kurie svarsto suteikti finansavimą ar ne. Taip pat begalė techinių dalykų. Buvo sudėtingų istorijų ir su aktoriais, ir su pačiu filmavimu. Filmavome labai įdomiose sąlygose Ukrainoje. Labai daug dalykų, kuriuos norėjau nufilmuoti, liko nenufilmuoti. Tai režisieriui yra labai skausminga, nes nuo to pasikeičia pats filmas. Tai buvo sudėtingi vidiniai, fiziniai ir materialiniai laikai.

Kiek dalių filme atsiranda ne kaip pirminė scenarijaus dalis, bet kaip pasekmė tų atsitiktinumų grandinės?

Kalnai, kuriuose mes turėjom filmuoti, numatyti jau scenarijuje. Pradžioje buvo galvojama apie Lenkiją, čia tie patys žaidimai, kas bus koprodiuseris – Lenkija, Ukraina, Rumunija. Ieškai vietos, kuri atitiktų tavo scenarijų. Norisi visuomet būti sąžiningu ir šitoje vietoje. Džiugu, kad atsirado Ukraina, didele dėka mano draugo ir operatoriaus Deniso Luščiko, su kuriuo susitikau reklamoje. Reklamoje labai daug talentingų žmonių.

Ar susidurdamas su finansinėmis problemomis, suprasdamas, kad netempi iki tokio biudžeto, kokio norėtum – ieškai daugiau pinigų ar mažiniesi apimtis?

Abu atvejai. Jeigu matai, kad pinigų nebus – nusikerti ranką, koją ir po to žiūri ar gali vis dar šlubčioti. Jeigu filmas vis dar šlubčioja, tai nusipjauni ir pirštus.

Kur yra riba, kai jau nebegali daryti kompromisų?

Kada tai tiesiogiai daro įtaką idėjai, be kurios tu negali filmo vertinti kaip savo kūrinio.

Kas buvo „Nematomos“ nekintanti bazė?

Visų pirma – aklumo tema. Tai yra istorija apie senstantį žmogų, kuris nori šokti, kurį persekioja praeities nusikaltimas ir kuris apsimeta aklu, kad patektų į televizijos šokių šou.

Pirmiausiai ateina tema ar naratyvas?

Tema, nes su Kristupu visada nuo jos pradedame. Galvojame, apie ką būtų įdomu kalbėti, tada ieškom būdų, kaip tai patraukliai papasakoti.

Jūs fikcionalizuojate ar imate pavyzdžius iš realaus gyvenimo?

Negaliu prisiminti, kada kam šauna kokia idėja. Tai yra toks ping-pong rašymas. Mes labai remiamės realybe. Prieš „Lošėją“ daug su medikais bendravome, važinėjome į paramedikų stotis, su jais daug kalbėjome. Geras kinas visą laiką turėtų remtis realybe, o po to ją pateikti tokiu kampu, kuris atskleidžia temą. Šiuo atveju susitikinėjome su aklais žmonėmis. Filme yra ir daug televizijos, kuri buvo labiau pažįstama erdvė. Aišku, irgi buvo įdomu panagrinėti tuos visus šou. Mes visada gilinamės į realybę.

Kai Jonas Mekas sako, kad filmuoja tai, ką mato, o žiūrovas iš viso to pats susikonstruoja naratyvą. Tau naratyvas įdomus savaime, esi istorijos žmogus?

Ir taip, ir ne. Man patinka Karlosas Reigadas, Amat Escalante – meksikiečių režisieriai, pas kuriuos yra naratyvas, bet už jo stovi dar didesnės istorijos. Aš labai mėgstu dramaturgiją ir manau, kad tai be galo sunku. Man atrodo, kad scenaristas – visa ko pradžia ir pabaiga kino industrijoje. Geras scenarijus jau yra visas filmo kraujas.

Visas pokalbis – laidoje „Kava ir kinas“

Kitos naujienos: