„Nico, 1988“ – filmas apie Andy Warholo mūzą, kuriai gyvenime rūpėjo tik vienas vyras

Paskelbta: 2018-10-18 | Autorius: Kino Pasaka

Dauguma atsimena Nico (tikras vardas Christa Päffgen) kaip Andy Warholo mūzą ir grupės „The Velvet Underground“ atlikėją, kuri, kaip pasakoja amžininkai, savo grožiu lyg sirena traukdavo vyrus. Tačiau naujausiame režisierės Susannos Nicchiarelli filme „Nico, 1988“ vaizduojami paskutiniai jos gyvenimo metai industriniame Mančesteryje, kai ji kovojo su 15 metų trunkančia priklausomybe heroinui, ir jos turas po Europą. Režisierės teigimu, „visose biografijose ir filmuose Nico minima tik dėl vyrų, su kuriais ji miegojo, nors pačiai atlikėjai svarbiausia buvo jos santykiai su sūnumi Ari“.

Gimusi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Christa ankstyvąsias vaikystės dienas praleido girdėdama lėktuvų ūžesius ir bombų sprogdinamus namus. 6-ojo dešimtmečio viduryje Nico pradėjo modelio karjerą ir jau 17-kos metų dirbo tokiems mados namams kaip „Coco Chanel“. Atsibodusią modelio karjerą atlikėja pakeitė aktoryste. Pakviesta į italų režisieriaus Frederico Fellini filmavimo aikštelę, Nico sužavėjo režisierių, kuris jai skyrė mažą vaidmenį savo filme „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita, 1960).

Geriausiai Nico žinoma kaip viena iš Andy Warholo mūzų, nusifilmavusi keliuose jo eksperimentiniuose filmuose ir prisidėjusi prie debiutinio „The Velvet Underground“ albumo „The Velvet Underground ir Nico“ (1967). Kaip teigia dainininkė, jos tikrasis gyvenimas prasidėjo po patirties su grupe. Tuomet Nico pradėjo ieškoti savo balso ir atsiskyrė nuo Andy Warholo ir „Fabriko“.

„Nico, 1988“ – tai filmas ne apie tragišką grožį praradusios dainininkės likimą, bet bandymas suprasti, kodėl ji taip įnirtingai stengėsi nusikratyti ją supusių etikečių. Nico patiko, kai žmonės ją vadino baisia – tuomet ji jautėsi esanti ne vien mūza, o tikra kūrėja ir atlikėja.

Filmas apie išskirtinę asmenybę „Nico, 1988“ kinuose nuo spalio 26 d.

 

Kitos naujienos: