„Kine po žvaigždėmis“ – A.Hitchcock‘ui duoklę atiduodantis „Francas“

Paskelbta: 2017-07-03 | Autorius: Kino Pasaka

Liepos 8 d. „Kino po žvaigždėmis“ žiūrovai turės progą išvysti vieną naujausių François Ozono darbą „Francas“ (Frantz, 2016) – juodai baltą, grakštų pasakojimą apie praradimą, gedulą ir ryžtą pradėti gyvenimą iš naujo. Nuosaikus šokiruoti nevengiančio F.Ozono tonas gali nustebinti su jo filmografija gerai susipažinusius gerbėjus. Tačiau enfant terrible neatsitiktinai pakrikštytas kino provokatorius net į subtiliausią pasakojimą sugeba įpinti intrigą, žaisti potekstėmis, kurti netikėtas asociacijas ir paklaidinti žiūrovą elegantiškame nutylėjimų ir apgaulės labirinte.

Dėl šio meistriško gebėjimo manipuliuoti žiūrovų lūkesčiais „Francas“ kino kritikų lyginamas su vienu geriausių praėjusio amžiaus filmų – A.Hitchcocko „Svaigulys“ (Vertigo, 1958). F.Ozonas dėlioja didžiojo įtampos meistro vertą meilės trikampį, kurio dalyviai – du melo ir iliuzijų pinklėse besiblaškantys filmo herojai bei juos suvedęs, nematomas, tačiau nuolat prisimenamas Francas, kurio vardu ir pavadintas šis filmas.

Pasakojimas nukelia žiūrovus į mažą Vokietijos miestelį dvidešimto amžiaus pradžioje. Ką tik pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo palikimas – nacionalinio pažeminimo ir netekties jausmai. Gedinti jauna moteris Ana (akt.Paula Beer) gyvena kartu su mūšyje žuvusio sužadėtinio Franco tėvais. Kasdien lankydama mylimojo kapą vieną dieną ji sutinka paslaptingą prancūzą Adrianą (akt.Pierre Niney), prisistatantį Franco draugu.

Filmo anonsas: 

Svetimšalio pasirodymas miestelyje sukelia įtampą – kiekvienas prancūzas regimas kaip priešas – tačiau sūnaus netektį sunkiai išgyvenantiems tėvams jis tampa netikėta atrama ir paguoda, o tarp Adriano ir Anos ima megztis romantiški jausmai. Tačiau ar nepradeda Ana pamilti žmogaus, kuris išties neegzistuoja? Ar geranoriškas melas gali padėti užgydyti karo sukeltas žaizdas ir kas išdrįs prisiimti šią sunkią naštą?

35mm juosta nufilmuotas „Francas“ sukurtas pagal Maurice‘o Rostando pjesę, ekranizuotą 1932 m. Ernsto Lubitscho dramoje „Sulaužyta lopšinė“ (Broken Lullaby). Pirmojoje filmo dalyje François Ozonas remiasi originaliais kūriniais, tačiau paties sukurtoje antrojoje pusėje interpretuoja ir pasiūlo savitą, šiek tiek hitchcockišką, šiek tiek ozonišką klasikinių kūrinių versiją, su nelauktais siužeto posūkiais, netikėtai atsiskleidžiančiais charakteriais ir niekad neapleidžiančiu jausmu, jog viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Projektą „Kinas po žvaigždėmis“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Kitos naujienos: