Geismo kinas: provokuojantys F.Ozono filmografijos momentai

Paskelbta: 2017-02-08 | Autorius: Kino Pasaka

François Ozonas – vienas iš tų režisierių, šalia kurių pavardės nuolat atsiduria apibūdinimai – provokuojantis, skandalingas, kontroversiškas, maištingas. Jo filmografijoje ištirpsta aiškios skirtys tarp autorinio ir komercinio kino, lengvos pramogos ir atidžios sudėtingų psichologinių portretų studijos, dramos, melodramos ir satyros. F.Ozono filmai, kritikų lyginami su A.Hitchcocko, C.Chabrolio ir R.W.Fassbinderio darbais, nesiliauja stebinę kaleidoskopiška žanrų ir stilių įvairove, netikėtais siužetų vingiais ir nuolatiniu polinkiu intriguoti bei provokuoti žiūrovus.

Ozono kūrybai būdingos atsikartojančios mirties, homoseksualumo, komplikuotų, ties perversijos riba balansuojančių šeimos santykių temos. Ankstyvajame kūrybiniame etape, dar studijuodamas prestižinėje „La Fémis“ kino ir televizijos mokykloje, Ozonas sukūrė net keturiolika trumpo metro filmų. Šiuose darbuose kvestionuojami lyčių stereotipai, fiksuotas identitetas, dažnai regime personažus, kuriems būdingas netradicinis seksualumas ar savo seksualinės tapatybės paieškos.

F.Ozono kinas – kūniškas kinas. Melancholiškas, kaltės jausmo persmelktas trumpametražis filmas „Mažoji mirtis“ (La Petite mort, 1995) – pasakojimas apie komplikuotus homoseksualaus sūnaus ir jo atsižadėjusio tėvo santykius – šokiruoja scena, kurioje jaunuolis fotografuoja nuogą ligoninės lovoje merdintį tėvą. Tuo tarpu „Vasarinė suknelė“ (Une Robe d’été, 1996) pasižymi lengvu vasarišku tonu. Poetiškas, šmaikštus filmas apie savo seksualumo ribas tyrinėjančius paauglius išsiskiria atvirumu ir lengvumu. Kamera gėrisi apnuogintais jaunuolių kūnais – grakščiai, elegantiškai ir poetiškai.

Pirmasis ilgametražis režisieriaus darbas „Situacijų komedija“ (Sitcom, 1998) sąmoningai laužo visas įmanomas vidurinės klasės gero tono elgesio taisykles. Čia išvystame kone vadovėlinį konservatyvius žiūrovus šokiruoti galinčių transgresijų sąrašą: incestą, sadomazochizmą, homoseksualumą, svetimavimą, pedofiliją. Vėlesnėje kūryboje režisierius atsisako siekio šokiruoti dėl paties šokiravimo. Geismo išraiška tampa kur kas rafinuotesnė, dažnai įpinama į sudėtingą, palaipsniui įtampą auginantį naratyvą.

F.Ozono kūryba išsiskiria įdėmiu žvilgsniu į daugiasluoksnį moterų geismo pasaulį. Kritikų ir publikos įvertintuose filmuose „Po smėliu“ (Sous le sable, 2000) ir „Baseine“ (Swimming Pool, 2003), kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka Charlotte Rampling, skleidžiasi daugialypis brandžios moters seksualumas. „Dažniausiai moteris filmuose turi tiesiog gražiai atrodyti, o man patinka parodyti moters ar mergaitės mintis bei vidinį pasaulį“, – pastebėjo režisierius.

Naujausias F.Ozono filmas „Francas“ (Frantz, 2016) – elegantiška, juodai balta istorinė drama atskleidžia, kad geismas gali būti dar kitoks – brandus ir subtilus. Minimalistinėmis pasakojimo priemonėmis perteikiamos gilios ir prieštaringos pagrindinės dramos herojės emocijos. Išgyvenusi netektį, gedulą ir savo kontraversiškus jausmus, Ana (Paula Beer) įkūnija pačios gyvenimo geismą. Į Édouardo Manet paveikslą „Savižudybė“ žvelgianti mergina ištaria: „Jis verčia mane norėti gyventi“.

Nuo vasario 3 d. filmas rodomas Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės ir Gargždų kino teatruose bei visoje Lietuvoje internete.

Kitos naujienos: