Ar Berlyno kino festivalyje triumfavęs filmas „Apie kūną ir sielą“ laimės europietiškąjį „Oskarą“? 

Paskelbta: 2017-12-08 | Autorius: Kino teatras Pasaka

Kas taps geriausiu šių metų Europos filmu? Nugalėtojas paaiškės jau rytoj, o net 4 Europos kino apdovanojimų nominacijoms – geriausio filmo, režisieriaus, aktorės ir scenarijaus – pristatytą vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmą „Apie kūną ir sielą“ („On Body and Soul“) Lietuvos ekranuose bus galima pamatyti nuo gruodžio 15 d. Kino poezija vadinama istorija apie netikėtai užgimusį dviejų vienišų žmonių ryšį jau pelnė Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“, todėl šansai  laimėti geriausio Europos filmo titulą –labai dideli.

Po aštuoniolikos metų pertraukos į ilgametražį kiną sugrįžusi I. Enyedi Berlyno kino festivalyje tapo tikra sensacija. Čia filmas „Apie kūną ir sielą“ ne tik laimėjo pagrindinį prizą, bet buvo įvertintas ir įnoringos tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI ir žiūrovų, kurie seanso metu sunkiai tramdė emocijas – nuo susižavėjimo iki šoko.   Tačiau tai buvo tik sėkmingos kelionės pradžia. Lenkijoje vykstančiame „Camerimage“ festivalyje, kur vertinami operatoriai, vizualiai nepriekaištingais vaizdais stebinantis pasakojimas pelnė pagrindinį prizą, o Sidnėjaus kino festivalyje režisierė tapo pirmąja moterimi, laimėjusia pagrindinį  – geriausio filmo – prizą. Kaip teigė komisija, „už drąsų ir novatorišką kiną“.

„Apie kūną ir sielą“ pasakoja apie Mariją, naują kokybės inspektorę vienoje Budapešto skerdykloje, ir tylenį Endrį – jos viršininką. Marija gyvena tvarkos bei skaičių pasaulyje, jai sunkiai sekasi bendrauti su žmonėmis, o Endris jaučiasi vienišas ir nieko neprisileidžia pernelyg arti. Tačiau pamažu du žmonės atranda ryšį sužinoję, jog naktimis sapnuoja tuos pačius sapnus, kuriuose tampa grakščiais elniais.   Režisierė teigia, jog filmo idėja kilo pradėjus galvoti, kas atsitiktų, jei sutiktumėme žmogų, kuris sapnuoja tuos pačius sapnus kaip ir mes? Ar būtumėme sujaudinti šio fakto? Ar išsigąstume? Ar būtų linksma, o gal romantiška? Tačiau sapnų motyvas, kaip sako ir I. Enyedi, tebuvo tik impulsas prabilti kur kas sudėtingesnėmis temomis. Jos teigimu, skerdykla, kurioje vyksta didžioji dalis veiksmo, yra veidrodis Vakarų visuomenės, kuri prarado ryšį su ritualais ir nebežino, kaip elgtis su svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis – gimimu, meile ir mirtimi„Mano du herojai – Marija ir Endris – nėra tiesiog intravertai. Jie yra sužeisti. Jų negebėjimas komunikuoti su aplinkiniu pasauliu yra jų vidinės būsenos ženklas“, – teigia „Apie kūną ir sielą“ kūrėja. Autorė prisipažįsta, jog pati yra gana uždaras žmogus, todėl gali suprasti panašius į save. „Aš žinau, kiek daug gali slėptis už pilko paviršiaus. Skausmo, liūdesio ir aistros – to kasdienio heroizmo. Vaikščiodama gatvėmis ir stebėdama žmones aš žinau, jog už nuobodaus, kvailo ar nerangaus žmogaus gali slypėti stebuklai.“

Filmas kelia amžinus klausimus: kas yra kūnas ir siela? Kur yra riba tarp fizinio ir dvasinio pasaulio? Kas mus daro žmonėmis? Kuo mes skiriamės (jei skiriamės) nuo gyvūnų, kurie, kaip ir mes, turi instinktus ir jaučia panašius jausmus? Kino kritikai negaili liaupsų filmo estetikai, giria režisierės gebėjimą laviruoti tarp poetiškumo, brutalumo ir dramos. „The Guardian“ kino apžvalgininkas Peteris Bradshaw pavadina filmą „urbanistine pastorale“ ir grožisi filme besiskleidžiančiu dualumu, kuris ryškus tiek siužete, tiek formoje. O „Screen International“ kino kritikas Jonathanas Romney filmą vadina „jaudinančia drama apie žmogiško artumo jėgą“.

Filmo „Apie kūną ir sielą“ anonsas:

Kitos naujienos: