Filme „Asfaltas“ – komiškai absurdiškas gyvenimas pilkame Paryžiaus priemiestyje

Paskelbta: 2016-08-30 | Autorius: Kino pasaka

Rugpjūčio 12 dieną „Kino po žvaigždėmis“ žiūrovai išvys kiek kitokį nei įprasta kine Paryžiaus veidą. Filme „Asfaltas“ (Asphalte, 2015) regimas miestas nė iš tolo neprimena romantiškų ir bohemiškų sielų pamėgtos Prancūzijos sostinės su siauromis vingriomis gatvelėmis, šviežiais kruasanais kvepiančiomis kepyklėlėmis ir romantiškais pasivaikščiojimais Senos pakrante.

Režisieriaus, scenaristo, aktoriaus, rašytojo Samuelio Benchetrit filmas „Asfaltas“ nukelia į pilką, anonimišką Paryžiaus priemiesčio daugiabučių rajoną, užburiantį šaltu urbanistinių peizažų grožiu. Šiame vienatvės ir susvetimėjimo jausenos persmelktame fone vystosi trys netikėtų susitikimų nulemtos istorijos: šykštus vienišius, po „sportinės“ traumos įkalintas vežimėlyje susitinka paslaptingą naktinio budėjimo slaugę; kadaise garsi vyresnio amžiaus aktorė užmezga ryšį su nuobodžiaujančiu apleistu paaugliu; amerikiečių astronautas, nusileidęs ant daugiabučio stogo, pasibeldžia į imigrantės motinos, kurios sūnus – kalėjime, duris.

Filme surinktas įspūdingas aktorių kolektyvas. Daugiasluoksnius, komplikuotų moterų vaidmenis kurianti Isabelle Huppert – Claude‘o Chabrolio, Michaelio Hanekės ir kitų kultinių režisierių mūza – filme įkūnija nebereikalinga pasijutusios pagyvenusios aktorės personažą. Legendiniame Bernardo Bertolucci filme „Svajotojai“ (The Dreamers, 2003) į 1968 m. Paryžiaus protestų sūkurį patekusį amerikietį studentą suvaidinęs Michaelis Pittas šiame filme kuria – tiesiogine prasme – iš dangaus nukritusio astronauto vaidmenį. Kaip visada subtilia vaidyba džiugina prancūziškų bei itališkų komedijų mėgėjams puikiai pažįstama Valeria Bruni Tedeschi, belgų komikas Gustave‘as Kervernas bei kiti.

„Keista ir žavi, komiška urbanistinė drama“,„tikslingai santūrus pasakojimas, pristatantis jautrų daugiabučio gyvenimo pjūvį“ – rašo „The Hollywood Reporter“ ir „Variety“. Filmo stilistika lyginama su Jimo Jarmuscho „rimto veido“ humoru bei šalta Roy Andersso palete. „Asfalte“ galima užčiuopti ir komiškai kritiškų Jacques Tati gyvenimo moderniuose miestuose interpretacijų atgarsių.

Filmo scenarijus paremtas Samuelio Benchetrit trumpų novelių rinkiniu „Asfalto istorijos“, įkvėptu autentiškos režisieriaus patirties augant niūriame Paryžiaus daugiabučių rajone. „Asfalto“ aplinka subtiliai atspindi veikėjų psichologiją, tylos pauzės tokios pat svarbios ir reikšmingos kaip ir pokalbiai, intelektualios įžvalgos pinasi su smagiais pokštais, o labiausiai paperka filmo siunčiama humanistinė žinutė, primenanti, kiek nedaug kartais reikia, kad pasijustume mažiau vieniši.
 
Filmo anonsas:
 
Kitos naujienos: