Toddo Solondzo „Taksiukas“ – stereotipus laužantis filmas apie gyvūnus

Paskelbta: 2016-11-07 | Autorius: Kino Pasaka

Toddas Solondzas yra vienas iš tų režisierių, kuris provokuoja žiūrovus neatsiprašinėdamas. Jo filmai gali erzinti, šokiruoti, juokinti, ar tiesiog versti savęs paklausti – ką aš ką tik išvydau? Lapkričio 11 d. Lietuvos kino teatrus pasieksianti absurdo ir ironijos kupina socialinė satyra „Taksiukas“ (Wiener-Dog, 2016) – ne išimtis. Naujausias režisieriaus darbas griauna nusistovėjusius filmų apie mielus šunis stereotipus ir visus tamsesnio humoro mėgėjus kviečia išvysti kiek kitokį nei įprasta filmą apie gyvūnus.

Šio, iš keturių atskirų vinječių dėliojamo pasakojimo pagrindinis herojus taksas neturi jokių ypatingų galių – jis nekalba žmogaus balsu, neatlieka išskirtinių triukų ir nesileidžia į kvapą gniaužiančius nuotykius. Blizgaus rudo kailio gražuolis tiesiog keičia gyvenamąsias vietas ir šeimininkus, tapdamas geriausiu po sunkios ligos sveikstančio berniuko draugu, leisdamasis į kelią su miela keistuole Dona (Greta Gerwig), virsdamas studentų nekenčiamo dėstytojo (Denis Devito) keršto įrankiu ar kandžios pagyvenusios damos (Ellen Burstyn) kompanionu.

Visuose šiuose pasakojimuose šuo atlieka kantriai žmones ir visas jų keistenybes, desperaciją bei neurozes stebinčio liudytojo vaidmenį. Stoiška takso laikysena ironiškai ir šmaikščiai kontrastuoja su beviltiškai besiblaškančiais, absurdo, pasimetimo ir beprasmybės jausmų kamuojamais šeimininkais.

Nors daliai prisiekusių šunų mylėtojų gali būti nelengva žiūrėti šį filmą, nevertėtų skubėti piktintis ir kaltinti režisieriaus perdėtu cinizmu bei brutalumu. „Žmonės sako, kad aš esu žiaurus arba, kad žiaurūs mano filmai, bet jie veikiau demaskuoja žiaurumą ir, neabejotina, būtent tą gebėjimą būti žiauriais mums yra sudėtingiausia, skausmingiausia sau pripažinti“ – kūrybinius sprendimus pagrindžia į kompromisus nesileidžiantis režisierius.

Pasak paties Toddo Solondzo, „Taksiukas“ yra kažkur per vidurį tarp Roberto Bressono „Baltazaro“ (Au Hasard Balthazar, 1966) ir „Bendži“ (Benji, 1974). Išties, ne vienas kino kritikas atkreipė dėmesį į panašumus tarp prancūzų klasiko pasakojimo apie žmonių žiaurumą patiriančio, iš rankų į rankas keliaujančio asiliuko ir Toddo Solondzo takso. Nors iš pirmo žvilgsnio Toddo Solondzo darbo lyginimas su transcendentinio stiliaus kino pradininku laikomo Bressono kūryba gali pasirodyti šiek tiek akiplėšiškas, „Taksiuke“ po plonu juodo humoro ir ironijos sluoksniu randame išties skvarbų žvilgsnį į moralės, gyvenimo, mirties, prasmės, atsakomybės bei žmogiškumo problemas.

Kino teatruose ir internete www.e.kinopasaka.lt nuo lapkričio 11 d.

Filmo anonsas:

Kitos naujienos: